Lovely girl and her mother looking at camera with toothy smiles

Klausimas: Turiu tokią problemą – jaučiu labai didelę neapykantą savo mamai. Neapykanta tęsiasi jau nuo paauglystės (dabar man 22 m.) ir su kiekvienais metais ji lyg vis labiau augo ir augo.

Esame 4 vaikai, tėvai išsiskyrę ir mama turi kitą vyrą. Gyvenu su šeima užsienyje, o mano tikrasis tėtis Lietuvoje. Mamai jaučiu neapykantą, nes ji su manim nemoka bendrauti, niekada nejaučiau meilės ar šilumos iš jos, visada mane apšaukia ir niekada nesutariam. Buvo laikotarpis, kai gyvenau su močiute Lietuvoje, kol baigsiu mokslus, o mama tuo tarpu buvo užsienį. Kai ji paskambindavo, beveik niekada nepaklausdavau kaip sekas ir pan., iš karto prasidėdavo priekaištai, o pokalbis dažniausiai baigdavosi ašaromis, kadangi esu labai jautri asmenybė.

Dabar, kai vėl gyvenu su mama, aš tiesiog nebežinau kur dėtis, nes pykčiai būna kasdien. Aš net nebeturiu su ja ką šnekėti, bijau ką ir pasakoti, nes žinau, kad vėl pradės priekaištauti dėl ko nors. Ji man visada perša tą mintį, kad davė stogą, išlaikė, duodavo pinigų, ko, štai, mano tėtis negalėjo padaryti.

Aš tą suvokiu, tačiau pinigais meilės nenupirksi ir man daugiau reikėjo jausmų ir emocijų, o ne pinigų. Dėl to jaučiu neapykanta ir visiškai neturiu pasitikėjimo savimi, jaučiuosi lyg būčiau niekas. Taip pat stengiuosi tų jausmų gauti iš kitų žmonių, bet dažniausiai nusiviliu. Su tėčiu męs labai gerai sutariame ir bendraujame, tačiau aš nesijaučiu laiminga. O mamai negaliu aš atleisti, kartais išvis su ja nenoriu bendrauti. Patarkite ką reikia daryti, kaip padėti pačiai sau?

Ačiū.

Aurelija (vardas pakeistas)

Komentaras: Tai, ką aprašote savo laiške, atrodo gana artima psichologinio smurto apibrėžimui ar tiesiog toksiškiems santykiams. Jūsų neapykantą, skausmą, neviltį, pasimetimą ir baimes tikrai galima suprasti. Kad ir kaip elgtumėtės, susilaukiate kritikos, kad ir kaip stengiatės, jokios meilės ir šilumos. Maža to, dar ir turite visa tai kęsti, nes esate neva skolinga už stogą ir išlaikymą. Kas išties yra visiška nesąmonė, antraip tada turbūt kiekvienas banko klientas, gavęs paskolą, sykiu būtų dar ir žeminamas bei įžeidinėjamas. Suprantama, visiškai natūralu jausti dėkingumą ir tam tikrą pareigą tėvams, jog mus pagimdė, maitino ir aprengė bei atsidėkoti tuo pačiu jiems senatvėje, tačiau kęsti jų smurto tikrai neprivalome.

Atsakant į jūsų klausimą, o ką gi daryti, kaip padėti sau, siūlau kelias strategijas:

  • Nustokite maitinti konfliktą. Pradėkime nuo to, jog šis nesėkmingų santykių su mama etapas tęsiasi jau seniai ir nuolat gilėja. Bet kuris konfliktas kažkuo panašus į ugnį, gaudamas malkų vis stiprėja, gilėja, plečiasi, skleidžiama kaitra, karštos emocijos, užgrobia vis platesnes teritorijas, vis labiau įtraukia. Tad pirmas žingsnis būtų liautis maitinti šią ugnį, kitaip tariant, gavus eilinį kirtį, į silpną vietą, nebe atsakyti tuo pačiu. Suprantama, kad tai gali pasirodyti labai sunku, tačiau antras ir kiekvienas kitas be agresyvaus atsako likęs kirtis bus vis silpnesnis ir silpnesnis, kol pagaliau savaime išblės.
  • Pasirinkite tinkamą kalbą. Kiekvienas ginčas, kivirčas, tai iš esmės konkuravimas, siekis įrodyti savo tiesą, įpiršti savo nuomonę, parodyti kas teisesnis ar labiau stiprus ir tai niekada nesibaigia, nes pralaimėjęs siekia atsilošti, atkeršyti. Todėl pasitelkite „Aš kalbą“, kuri bus nukreipta ne į kito žmogaus vertinimą, bet į savo jausmų išsakymą. Pavyzdžiui: „Mama, man nepakeliamai skaudu nuolat girdėti tik kaltinimus“, neteisinga frazė būtų: „Mama, tu nuolat mane tik kaltini ir kritikuoji“, nes ji priverčia pašnekovą pasijusti nemaloniai, pasimatavus tokį savęs (nedoros mamos) vaizdą, supykti ir gintis ir įrodinėti, kad taip nėra.
  • Pagalvės metodas. Begalės konfliktų atsiranda vien todėl, jog vaido dalyviai skirtingai interpretuoja padėtį, mato nevienodai situaciją, tad iš esmės tarsi traukia vežimą į skirtingas puses dėl nesusikalbėjimo. Šį nesusipratimą gali padėti išspręsti pagalvės metodas.

Kalbant apie tėvus ir vaikus apskritai, susiduriame su tuo, ką galėtume pavadinti asimetriškais santykiais. Kitaip tariant, paprastai tėvai yra įpratę jaustis viršesni už vaikus, nes turi jiems tam tikrą valdžia, yra pranašesni, bent jau kol jie maži. Kai kurie linkę tuo savo pranašumu, tėviška/motiniška pozicija piktnaudžiauti, nes mato savo vaikus kaip kažkokią nuosavybę ar jiems parankų daiktą. Paauglystės laikotarpis, kai mergaitės ima virsti moterimis, o berniukai – vyrais, yra ypač pavojingas nestabiliems tėvams, kamuojami menkavertiškumo jie ima su vaikais konkuruoti, kas ir pasireiškia kaip piktybiškas valdingumas.

Gal tai galėtų bent iš dalies paaiškinti ir jūsų situaciją, laiške minimą meilės stoką ar tiesiog emocinį santykių skurdumą, nuodingumą. Vienas iš svarbiausių toksiškus tėvus išduodančių bruožų yra tai, kad jie retai atsiprašo už savo destruktyvų elgesį arba išvis to niekada nedaro. Čia manau pasitarnautų jau minėta „Aš kalba“ ir kiti konfliktinių situacijų valdymo įgūdžiai. Kita vertus, vienos teisingos išeities nėra, kiekvienoje situacijoje ji sava.

Jūsų minimas menkavertiškumas man atrodo tiesiog neišvengiama tokių santykių liūdna pasekmė. O ir kaip gali save gerbti ar būt paprasčiausiai laimingas žmogus, kuriam nuolat peršama, jog yra netikęs ar netikusi? Išties džiugu, jog turite bent gražiai su jumis bendraujantį tėtį, tačiau, kaip suprantu iš laiško, to maža. Patarčiau kreiptis profesionalaus palaikymo ir pagalbos, nes įtariu, jog jūsų aprašytų santykių padarytos žaizdos tikrai nesugis greitai. Taip pat savarankiškam skaitymui rekomenduoju Alice Miller „Kūno maištas“, Susan Forward „Toksiški tėvai“, puikių įvertinimų yra susilaukęs David D. Burns „Geros nuotaikos vadovas“.

Psichologas Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
El.p.: info@psichika.eu
Foto: Freepik