Kaip vanduo virsta vynu?

Maksym Kaharlytskyi / Unsplash

[A]preiškimas neturėjo visiškai nieko bendro su „stebuklais“, kaip dar šiandien juos suvokia kai kurie netikram okultizmui ir absoliučiai jokio kritinio jausmo neturinčiai teosofijai atsidavę sluoksniai. Apreiškimas buvo įgimtos intuicijos vaisus; per atsitiktinių reiškinių simbolius intuicija stengiasi prasiskinti kelią iki dvasinės archetipų srities. Visi didžiausi filosofijos ir mokslo žinovai – nuo Talio laikų iki Descartes’o, nuo Galilei’iaus ir Newtono – ėjo tuo nuostabiu keliu, kai labiausiai Šventosioms Knygoms prieštaraujantys atradimai galiausiai anksčiau ar vėliau pritapdavo prie svarbiausių dogmų, suvokus jų giliąją prasmę.

[Oskaras Milašius „Lituanistinė ir politinė publicistika“. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2013, 170-195 p.]

Vienaip ar kitaip, per eilę metų supratau, kad nuolat permąstau Bibliją, negaliu tų tekstų pamiršti, kalbuosi su jais, ir iš to kyla kažkokia nuosava krikščionybės samprata, o gal net filosofija. Be kita ko, tame raudona gija įausta tema apie stebuklus, kuri įtraukia ir kitas religijas, jų magiją, manipuliacinius ritualus, užkalbėjimus – burtus. Dažnai svarstau ar galima, ar pateisinama suteikti gydymą, o gal tiesiog burtų lazdelę, ko pasekoje be jokių ypatingų pastangų radikaliai pasikeičia žmogaus gyvenimas, ar nėra tai, dažnu atveju, savotiška meškos paslauga, o gal net gražiai papuošta agresija?

Bet šį kartą ne apie tai, noriu aptarti pirmąjį Kristaus stebuklą, kai vanduo paverčiamas vynu. Manau psichologija turi tam gana paprastą paaiškinimą. Jį aptikau Al Ries ir Jack Trout knygoje „Positioning: The Battle for Your Mind“ knygoje, kurią labai susižavėjęs itin gausiai citavo Viktoras Pelevinas savo romane „Generation P“. Taigi, ten pateikiamas pavyzdys, kai jaunas vynas supilstomas į tuščius markinio vyno butelius ir ragaujantys nepastebi skirtumo, etiketė ir butelio išvaizda daro įtaigą, ko pasekoje, gyvenimui prikeliami ankstesnės patirties klodai, žmonės jaučia visas tauriam gėrimui ir konkrečiai jo rūšiai priskiriamas savybes. Kam kyla čia klausimų, pasiskaitykite kaip veikia hipnozė, ypač masinė, minios. Kristaus dažnai karojami žodžiai, kad tik jei tikėsite manimi – galėsiu jums padėti – įgauna visai naują ir labai adekvačią, suprantamą prasmę. Apie giluminius psichikos procesus ir jų supratimą galime sužinoti dar gerokai iki Vakarai „atrado“ psichologiją, iš įvairių budizmo ar hinduizmo jogos mokymų, pas Antikos mąstytojus, Senojo Testamento interpretacijose, Talmude ar, kad ir 13 amžiaus mokslininko bei filosofo Abul Faradžo tekstuose, kur iš sapnų turinio nustatoma, jog žmogus nusikaltėlis [„Įdomių istorijų knyga“].

Taip pat čia noriu prisiminti savo senelį Praną, kurį draugai vadino Franu, nes jis sakydavo Francūzija ir panašiai. Franas gamino alų ir laikė jį savo paties suręstose bačkose, taip, tai dar vienas stalius šioje istorijoje. Alus būdavo trijų rūšių: stiprus, vidutinis ir silpnas, veik be alkoholio, tinkamas laukų darbus dirbant atsigerti, kaip gira. Toks alaus asortimentas apgalvotas ir per balius tiekiamas tam tikra tvarka, todėl jie trukdavo net savaitę, o gal ir ilgiau, bet linksmai ir niekas neprisigerdavo. Kaip tai įmanoma? Senelis turėjo sistemą. Pirma svečiams patiekdavo stiprų alų. Kai matydavo, kad žmonės jau linksmi, dainuoja, liepdavo nešti silpnesnį, taip niekas neprisigerdavo, o skirtumo niekas ir nepastebėdavo, kas visai suprantama.

Grįžkime prie Kristaus istorijos. Situacija ten buvo gana panaši, ta prasme, kad pasakojama apie puotos įkarštyje pasibaigusį vyną. Žmonės jau buvo įkaušę, pagavę kablį, kaip sakoma, pirmas momentas. Antra, supylus vandenį į senus vynmaišius, suprantama, jis kažkiek nusidažė, gavo kažkokios spalvos ir kvapo beigi vyko pozicionavimo pavyzdyje minimas procesas, kai iš tų pačių (markinių) talpų pilstomas skystis darė tai regintiems sugestiją, kad tai tas pats gėrimas, o to pasekmė – juntama tikro vyno kokybė, net kažkiek ir apgirtimas. Vienok, šis paaiškinimas yra tik pusė darbo.

Toks poelgis, mano supratimu, byloja kažką daugiau. Jis daug kalba apie patį Kristų ir gal net apie pačią jo mokymo esmę ar filosofiją. Juk galėjo atsistoti ir rėžti kalbą apie alkoholio žalą ir susivaldymą, būtų labai šių dienų dvasioje, vienok jis pasirinko išmintingiau: švelniai įstatė naują dalį, sulūžusiame socialiniame mechanizme, pratęsė žmonių laimę ir sykiu juos išblaivino, palaipsniui, išvengė šoko. Ir niekas nenukentėjo!

Panaši strategija taikoma ir šių dienų įvairių priklausmybių gydymosi programose, kai kenčiančiam asmeniui duodama pakaitinė medžiaga, padedanti be traumuojančio streso ir kančios užbaigti ciklą, pakeisti gyvenimo būdą, transformuotis. Tame yra atjauta ir meilė artimui. Išmintis ir meistriškumas. Manau daug galime iš to pasimokyti, kaip švelninti skausmą ir spręsti socialines, ekonomines, politines ar asmenybės ugdymo problemas.

Kiti pamąstymai šia tema: Istorija apie penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis, Tėve mūsų: atleisk mums, kad meldžiamės klaidingai?, Neteisk ir nebūsi teisiamas, Religijos dešifravimas.

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu