Category: Istorijos

Labas, Visagali žmogau, atleisk, kad trukdau Tave šia akimirka, kai Tu užsiimi labai svarbiu reikalu, kurio niekas kitas išskyrus Tave negali padaryti… Tačiau mano viduje kilo toks stiprus noras tave paerzinti, kad negalėjau susilaikyti… Žinai, aš daug keliauju po pasaulį...

Esu Martynas Driukas, visuomenėje žinomas kaip trijų knygų: „Visos ribos – tik tavo prote“, „Hipnozė. Pati nepopuliariausia knyga arba t. ž. k.“ ir „Nuo gaujų iki šventųjų“ autorius, saviugdos seminarų lektorius ir alternatyvios medicinos atstovas. Kasdieninė mano veikla daugiausiai susideda...

Kartą pas Išminčių atėjo žmogus. Labai kultūringas, labai išsilavinęs ir išsimokslinęs. Ir uždavė Išminčiui klausimą. Atidžiai pasižiūrėjęs į atvykėlį, Išminčius jam atsakė: – Atleiskite, bet šiuo metu aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą. Išminčių aplankęs žmogus buvo labai svarbus, žinomas...

Kartą pas išminčių atėjo jaunuolis ir pareiškė nerandąs sielos harmonijos, gyvenime jam nesiseka, norėtų įgauti išminties, bet nežinąs, kur ją rasti. Išminčius išklausęs tarė: „Ateik rytoj, pradėsime kelionę“. Kitą rytą jaunuolis buvo pasiruošęs – pakinkė arklį ir prisikrovė vežimą visokiausių...

Gyveno kartą Atsisakymas Mandagusis. Jį dažnai siųsdavo su reikalais – pasakyti kam nors “ne”. Bet jis buvo toks minkštas ir neryžtingas, kad pasakyti “ne” jam būdavo labai labai sunku. Beveik neįmanoma. Todėl prieš eidamas ten, kur siųsdavo, jis ilgai repetuodavo...

Knysliukas: “Kaip rašyti žodį meilė?” Mikė: “Tai nerašoma, tai – jaučiama”. Tu drąsesnis, nei manai. Stipresnis, nei atrodai. Ir protingesnis, nei galvoji. Tai, kas man padeda išsiskirti iš kitų, man padeda Būti. Jeigu pokalbio metu atrodo, kad kitas tavęs visiškai...

Ši istorija – apie vieną žmogų, kurį aš pavadinčiau Ieškotoju… Ieškotojas – tai tas, kuris ieško, bet nebūtinai tas, kuris randa. Tai ne tas, kuris būtinai žino, ko būtent jis ieško. Tai tas, kuriam gyvenimas – tai paieškos. Vieną dieną Ieškotojas sunerimo...

Anksčiau dažniau, dabar retkarčiais Vilniaus centre galime pamatyti tvarkingai apsirengusį, protingo veido solidaus amžiaus vyriškį. Jis gerokai išsiskiria iš kitų, tokio ūgio žmones mes vadiname „liliputais“. Be to, jis neturi rankų. Tai Vytautas Vitkūnas. Ar žinote, kad šis žmogus –...

Lėtai ir užtikrintai, žingsnis po žingsnio, daugiatūkstantinei miniai ūžiant iš susižavėjimo, jis artinosi prie ringo. Žmonės net atsistoję skandavo jo vardą. Viena iš didžiausių JAV sporto renginių arenų buvo pilnut pilnutėlė. Susižavėjimo šūksniai rėžė ausį, o gėlės krito po kojomis....

– Sveiki, gydytojau! – Ir jūs būkite sveika. Kas kamuoja? – Širdį gelia. Juk jūs – dvasinis gydytojas? – Dvasinis. Pavardė mano tokia. Kaip ir specializacija. O jūsų širdį kas nors sužeidė? – Nežinau. Gal. Aš jos tarsi nejaučiu. Aš...

Tai palinkėjimas, kurį parašė nežinomas vienuolis daugiau kaip prieš tris šimtus metų. Eik ramiai per pasaulio triukšmą ir skubą, prisimink – ramybė egzistuoja tik tyloje. Nebūk priešiškas, su visais stenkis palaikyti kuo geresnius santykius. Savo tiesas sakyk ramiai ir aiškiai,...

Labai seniai viename senoviniame mieste gyveno Išminčius, apsuptas savo mokinių. Kartą gabiausias iš jų susimąstė: „Ar yra toks klausimas, į kurį mūsų Mokytojas negalėtų atsakyti?“ Jis nuėjo į žydinčią pievą, sugavo patį gražiausią drugelį ir paslėpė jį savo delnuose. Drugelis...

— Yra trys nuodėmės, — pratarė išmintingas žmogus. Minia pritilo. — Pirma nuodėmė — tai piktdžiuga. Jei pastipo kaimyno karvė, tame nėra jokios priežasties džiaugsmui. Aš nesakau, kad jūs turite kaimynui kažkuo padėti. Ne. Tačiau bent jau susiturėkite ir nesidžiaukite...

Iliustracija: pexels.com Parke ant suoliuko sėdėjo jauna moteris ir kažkodėl graudžiai verkė. Pro šalį kaip tik triratuku važiavo mažas berniukas. Jam taip pagailo tetos, kad jis sustojo ir paklausė: – Teta, kodėl jūs verkiate? – Oi, mažyli, tu vis tiek...

Vienas antropologas, stebėjęs Afrikos gentį, pasiūlė vaikams žaidimą ir pastatęs priešais medį pilną vaisių krepšį paaiškino sąlygas: – Kas pirmas atbėgs iki medžio – laimės šį pilną nuostabiausių vaisių krepšį. Kai jis davė ženklą pradėti, visi vaikai tvirtai susikibo rankomis...

Keliu ėjo berniukas, o jam iš paskos bidzeno avis. – Nesistebiu, kad avis nuo tavęs visiškai neatsilieka, tarė jam vienas dervišas: – juk jai apie kaklą aprišta virvė. Berniukas nusijuokė ir atrišo virvę. Šokinėdama iš džiaugsmo avis nubėgo, o berniukas...